Tadas Vidmantas

aleksandras ir žmogus duobėje

Vieną šiltą vasaros popietę Aleksandras pievoje gaudė drugelius ir džiaugėsi savo jaunyste. Staiga jis pamatė duobę. “Įdomu kokia tai duobė?” – paklausė savęs Aleksandras. “Tai gili duobė” – pasigirdo balsas iš duobės. “Oho!” – tarė Aleksandras nėmaž nesutrikęs ir atsisėdo ant duobės krašto. Jis tylėjo ir žiūrėjo žemyn. “O tu ilgai ten sėdi?” – staiga paklausė balsas iš apačios. “Ne, ką tik atėjau. O tu?”. “O aš jau ketvirtą parą čia tūnau” – atsakė balsas iš duobės. “Ir kaip ten?” – pasidomėjo Aleksandras. “Drėgna” – liūdnai ir tyliai suvebleno balsas apačioje. “Gali būti. Visgi čia duobė. Ne šiaip koks griovys.” – pasakė Aleksandras ir atsistojo. “A jau eini?”. “Taigis. Jau ir temti pradeda.”. “A, gaila. Iki tada” – liūdnai atsisveikino balsas iš duobės. Aleksandras galvojo, kaip būtų jei jisai gyventu duobėje, kaip tas, kuris jau ketvirtą parą gyvena. Ir tai galvodamas labai atidžiai žiūrėjo sau po kojom...