Atėjo pas Aleksandrą į svečius jo draugas ir jau tarpdury jam sako:

- Tu, Aleksandrai, kažkada iš manęs paėmei mano radijuką ir iki šiol neatnešei man jo.

- Ne, nepaėmiau, - atkirto Aleksandras.

- Kaip tai nepaėmei? Paėmei, atsimenu tada dar sakei "Oho, kokį radijuką tu čia turi. Ar galėčiau jį savaitei pasiskolinti?"

- Ne, nesakiau taip.

- Ką tu šneki? Tada, kai buvai atėjęs parodyt savo naujų kelnių, kurias, beje, ir pamiršai pas mane, štai jos.

Draugas ištiesė maišelį su kelnėm. Aleksandras jį paėmė.

- Ačiū.

- Na tai galiu užeiti, ar taip ir stovėsim tarpdury?

- Ne... Negali. Aš dabar kaip tik maudaus vonioj.

- Nesimaudai. Va tu čia stovi visas su rūbais ir sausas.

- Ne, aš maudaus.

- Nu, kodėl tu taip darai visada, kai aš ateinu pasiimti savo daiktų?

- Ką darau?

- Šneki nesąmones visokias, - jau beveik supykęs atrėžė draugas.

- Nežinau, toks jau esu.

Draugas jau nebežinojo ką pasakyti, tiesiog numojo ranka ir nulipo laiptais žemyn. O Aleksandras nubėgo matuotis kelnių apie kurias jau buvo pamiršęs. Jos jam buvo per mažos.