aleksandras lipo į kalną
Aleksandras lipo į kalną. Jam
atrodė, kad viršūnė bėga
nuo jo. Kalnas nebuvo itin status, na bent jau už sieną tikrai gulstesnis.
Atsibodo- pagalvojo Aleksandras ir nugriuvęs ant
kairio šono ėmė ridentis. Už poros metrų užkliuvo už mažo dygaus krūmo
ir susiplėšė kelnes. Tuo metu jam akyse pasidarė balta, ir vėliau raudona (šviesiai).
Ne- pasakė aleksandras ir vėl ėmė kopti į kalną, kurio viršūnė
vis bėgo nuo jo. Aleksandras buvo labai liesas ir kalno vėjai vis perkeldavo jį
nuo paviršiaus ir kėsindavosi nunešti kažkur labai toli. Aleksandras į tai
atsižvelgė ir į kišenes įsidėjo po kalnų voverę. Aš jau beveik nebe
žmogus,- pagalvojo Aleksandras, aš Kalnietis! - suriko jis ir iškėlęs
rankas kurį laiką pastovėjo. Vėliau pagalvojo, kad taip pasakyti viršūnėje
labiau tiktų. Nuleido rankas ir atsigręžė pažiūrėti kiek jau gi jis jau
kelio įvekė. Staiga nurimo kalno vėjas ir iš po debesų išlindo saulė. Ji
apšvietė didžiulį kalną ir mažą Aleksandrą ant jo. Aleksandras užmigo.
Tik prieš tai , žinoma, atsigulė ant šviežiai nupjautos žolės. Jis
sapnavo, kad stovi kalno viršūnėje ir bando tenais kuo ilgiau išsilaikyti.
Į jį ir vėjas pučia, ir vilkai,
ir lapės aplink šokinėja... Aleksandras prabudo ir susimąstė apie savo sapną.
Čia kažkoks ženklas- pasakė jis sau, -gal vistik nereikia. - ištarė
jis ir atsistojęs pasileido tekinas žemyn. Ūmai Aleksandro galvoje kažkas
skambtelėjo ir jis sustojo. Atsigęžė į virsūnės pusę ir labai baisiai
nustebo jos nebebuvo! Nebebuvo nei kalno, o jis pats ore stovi ir žemė iš
apačios artėja. Štai Aleksandras jau ant žemės ir eina namo. Visiška
nesąmonė, tiesiog absurdas. Jam iš kišenių iššoko voverės.