Tadas Vidmantas

grožis - subjektyvus dalykas

Aleksandras kaip ir kiekvieną naktį saugojo sandėlius ir palinkęs prie stalo su balzgana staline lempele, rašė savo biografiją. “Vaikystėje ir, apskritai, jaunystėje, aš buvau negražus. Nepalyginsi su dabartiniu manimi”. Aleksandras pakėlė galvą ir ėmė mąstyti, kramtydamas tušinuką. “Ir iš tiesų, dabar aš esu velniškai gražus. Gal net gražesnis už kokio Botičelio paveikslą ar, kokio ten Šekspyro dramą. Tik žmonės to nepastebi. Jie vaikšto pirmyn, atgal ir nemato, koks aš įstabiai gražus esu”. Aleksandras prikando apatinę lūpą ir užtai jam kilo puiki mintis: “Ryt nueisiu pas Albertą ir jis mane galės nutapyt”. Taip nusprendęs Aleksandras išsitiesė savo nešiojamoj lovelėj ir kietai įmigo. Kaip tikras sargas...

Aleksandras atėjo pas savo draugą, tapytoją – poetą, Albertą.

-          Ar tu mane nutapysi? – paklausė.

-          Ne. – atsakė albertas.

-          O kodėl dabar taip? – vėl paklausė Aleksandras.

-          Nes tu man negražus, – paprastai atsakė Albertas, – man va tas vazonas už tave maždaug dvigubai gražesnis. - Albertas šiek tiek patylėjo žiūrėdamas tai į vazoną tai į Aleksandrą ir pridūrė :

 -         Gal net ir trigubai, sakyčiau.

Aleksandras net pritūpė ir išsižiojo, tačiau ant draugo nepyko. Eidamas namo jis buvo baisiai liūdnas, bet kartu ir džiaugėsi supratęs vieną svarbią tiesą: grožis yra subjektyvus dalykas. “Va aš sau gražus esu, o Albertui negražus. Na, jis man irgi ne iš gražiausių. O kodėl jam šito nepasakiau?”. Tada Aleksadras grįžo pas draugą Albertą, nors ir tolokai jau nuėjęs buvo.